Ses. Pranciška FDCJ

Esu sesuo Pranciška Neringa Bubelytė, Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių kongregacijos narė. Jau trejetą metų vadovauju Jonavos Sekmadieninei katechezės mokyklai. Aš pati tikėjimą atradau septynioliktaisiais savo gyvenimo metais – per porą savaičių pasiruošusi sakramentams priėmiau ir Pirmąją Šv. Komuniją, ir Sutvirtinimą. Deja, turiu prisipažinti, kad iš to, ką taip atrodo uoliai mokiausi, nieko mano atmintyje nėra išlikę. Bažnyčioje atrodo mane laikė tik pareigos ir sąžiningumo jausmas, daugiau niekas. Kadangi mano šeima tikėjimo nepraktikavo, į bažnyčią nevaikščiojo ir manęs nevedė, daugybė dalykų, susijusių su religija, man buvo ir svetima, ir paslaptinga. Gerai, kad bent vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje staiga atsirado tikybos dėstymas, o su juo – ir bent šioks toks kontaktas su tikybą pradėjusiu mokyti parapijos klebonu, kuris vėliau man tapo kaip tėvas. Antraip nežinau, kur būčiau ir ką šiandien veikčiau... Tačiau neturinčiai tikėjimo pamatų ir moralinio gyvenimo šaknų man pačiai reikėjo ieškotis atsakymų į daugybę klausimų: nuo bažnyčios simbolių iki ženklų ir veiksmų, kuriuos turėjau atlikti liturgijos ir ne liturgijos metu. Kadangi iš prigimties buvau pakankamai užsispyrusio charakterio ir nepasitikėdavau kitų nuomonėmis, atsakymų į klausimus “Kodėl taip reikia?”, “ Ką tai reiškia?”, “Iš kur visa tai?” ir pan. ieškojau pati. Ir net jau vienuolyne, kur tikrai buvau pasiryžusi gyventi klusniai ir nuolankiai, niekad negalėjau daryti to, ko pati nesupratau, ko nesuvokiau sąmoningai.

Šiandien, vis dar tebekuriant Sekmadieninės mokyklos idėją ir sistemą, savo viduje susiduriu su klausimais: “Kodėl būtent taip?”, “Ką tai reiškia?”, “Koks bus rezultatas?” ir pan. Taigi šiame straipsnyje su Jumis, mieli skaitytojai, noriu garsiai iškelti mano viduje slypinčius klausimus ir juos aptarti, kad galbūt tie, kuriems aktuali Sekmadieninės mokyklos idėja, taip pat pamąstytų, o gal turėtų ir kokių nors konstruktyvių pasiūlymų.

Taigi kas naujo vyko šiais metais?

Pirmiausia turiu pastebėti, kad lyginant su praėjusiais metais, visu šimtu mažiau vaikų pasirengė Išpažinčiai ir Pirmajai Šv. Komunijai.

Ar tai dėl griežtų Sekmadieninės mokyklos lankymo sąlygų?

Nemanau, nes sąlygos buvo tokios pat ir pernai, ir užpernai. Man atrodo, kad ir šiaip šio amžiaus vaikų yra gimę kiek mažiau, o tai turi įtakos visur: ir darželiuose, ir mokyklose. Pirmąją Šv. Komuniją šiais metais priėmė 154 vaikai. Kita svarbi priežastis, mano manymu, yra tai, kad šiais metais tėveliai labai susikoncentravo į savo turimus darbus arba jų paieškas, ir vaikams, kaip paprastai ir būna tokiais atvejais, skyrė mažiau laiko, o ypač vaikų dvasinių poreikių patenkinimui. Įtampa dėl darbo netekimo ar atlyginimo sumažėjimo gali įtakoti ir vaikų rengimąsi sakramentams, nes mums labai gerai matomas kai kurių tėvų abejingumas savo vaikams, kuomet jie paliekami mokyklėlėje, o patys važiuoja į prekybos centrą vietoj to, kad pabūtų specialiai tėvams skirtoje programoje. Dažnai matydavome, kaip vaikai po Šv. Mišių vieni kiūtindavo namo, nežiūrint tamsaus paros meto.

Ar ne geriau būtų vaikams užsiėmimus daryti pirmoje sekmadienio dienos pusėje?

Tai mes išbandėme pirmaisiais metais ir nepasiteisino. Pirmiausia dėl to, kad tuo laiku bažnyčioje būna nepaprastai daug žmonių, vaikai neturi kur atsisėsti, pro suaugusiuosius nieko nemato, ryte anksti reikia ir keltis, o kai kas nespėja grįžti iš savo senelių, giminių. Kadangi pirmadienis - darbo diena, ir daugelis apie ją galvoja, o šiuo atveju vaikai – ir apie neparuoštas pamokas ir galimą skirti joms laiką, užsiėmimus daryti po pietų atrodė tikslingiau.

O kodėl reikėjo užsiėmimus vaikams daryti taip anksti – net pusantros valandos iki Šv. Mišių?

Tai – dėl dviejų priežasčių. Pirma, vaikams šalia teorinių užsiėmimų būtina tikėjimo liudijimo ir kitokio buvimo bendruomenėje patirtis. Kai prieš penkerius metus atvykau misionieriauti į JAV lietuvių parapiją, nepaprastai nustebino tai, jog vyresnio amžiaus žmonės ten prieš Šv. Mišias ar kitu metu nesimeldžia. Kai aš bandžiau kalbėtis, kodėl taip yra, jie labai nustebo mano pasiūlytomis liaudiškojo pamaldumo tradicijomis. Pasirodo, kad pokario emigrantai, išvykę iš Lietuvos dar vaikais, bažnyčion vykdavo tik į Šv. Mišias (gal turėti ūkiai neleido iš namų išvykti anksčiau?), ir jie visai negirdėjo giedamų Marijos valandų, Graudžių verksmų, turbūt niekad nėjo Kryžiaus kelio ir pan. Tad ir jų atmintyje neišliko to, kas mūsuose, ypač senų žmonių pamaldume, atrodo tiesiog savaime suprantama. Kad taip neatsitiktų su mūsų ateities kartomis – kad vis dėlto žmonės mokėtų melstis bei Dievą garbinti ir kitokiomis formomis – kilo idėja į programą įtraukti “praktinę “dalį. Užsiėmimai buvo labai įvairūs: spalio mėnesį visi vaikai turėjo galimybę susipažinti su Šv. Mišių šventimu, panaudojant specialias priemones ir jiems paaiškinant, kas tai yra ir kodėl; kitą savaitę meldėsi Rožinį su apmąstymais, vėliau susipažino su įvairiais šventaisiais, žiūrėdami apie juos animacinius filmus, lapkričio pradžioje ėjo Vėlinių procesiją už savus ir parapijos mirusiuosius, per Adventą giedojo Marijos valandas, Gavėnioje tradiciškai apmąstė Kryžiaus kelią, giedojo Graudžius verksmus, ėjo Verbų procesijoje bei giedojo Gegužines pamaldas. Be to, šiuo laiku vaikai išmoksta ir atitinkamu liturginiu metu giedamų giesmių. Vaikai į grupes suskirstyti pagal šventuosius, su kurių atskiromis gyvenimo istorijomis taip pat turėjo progos susipažinti. Vieną sekmadienį vaikams buvo surengta viktorina, kitą – Švč. Sakramento adoracija parapijos koplytėlėje... Turime vilties, kad užaugusiems vaikams liaudiškojo pamaldumo praktika nebus visiškai svetima – jie bent žinos, kas tai yra.

Antra priežastis buvo ta, kad vaikų, besirengiančių Pirmajai Šv. Komunijai, tėvelius lygiagrečiai norėjome pakviesti į Alfa suaugusiems programą, kurios užsiėmimams taip pat reikia pusantros valandos.

Tėvams taip pat šiais metais buvo nauja programa. Ar ji pasiteisino?

Pirmą kartą vedėme naują Lietuvoje, tačiau pasaulyje 160-yje šalių vykdomą “Alfa” programą. Tai buvo “Alfa suaugusiems” – su mokymais, pabendravimu prie arbatos, pasidalinimais. Nebuvo gausus dalyvių skaičius, palyginus su sakramentams besirengiančių vaikų skaičiumi, tačiau rezultatais aš patenkinta: kai kurie tapo aktyviais parapijos žmonėmis, įsitraukė į Švento Rašto grupę, trys mamos įstojo į Pranciškonų pasauliečių ordiną.

Ar pasiteisino tai, kad vaikai Išpažinties šiais metais priėjo daug anksčiau nei buvo Pirmoji Šv. Komunija?

Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą vaikai šiais metais šventė pagal Kauno arkivyskupijos nurodytas gaires – t.y. jau Gavėnios metu, atsižvelgiant į pastoracinį motyvą – kad vaikai išmoktų atskirti pastarąjį sakramentą nuo Šv. Komunijos priėmimo bei išmoktų jį praktikuoti. Net daugelis į Sutvirtinimą ateinančių jaunuolių nežino, kad Atgaila ir Sutaikinimas yra Sakramentas, kaip ir likę šeši – jie tarsi nėra jo išgyvenę kaip malonės ir dovanos, ypač jei išpažinties buvo tik prieš Pirmąją Šv. Komuniją.

Šiais metais vaikai Pirmosios Šv. Komunijos dieną pasipuošė baltomis albomis. Kodėl reikėjo tokių drabužių?

Pirma, Eucharistijos sakramentas yra vienas iš trijų įkrikščioninimo sakramentų. Jis, kartu su Krikštu ir Sutvirtinimu, padaro mus pilnateisiais krikščionimis. Balta alba primena mums pirmąjį įkrikščioninimo - Krikšto rūbelį. Tai liturginis drabužis, kurį prie altoriaus dėvi ir kunigai, ir patarnautojai sakramentų šventimo metu. Žydų tradicijoje be tokio drabužio negalima buvo net į vestuves įeiti – apie tai mums primena Jėzus viename palyginime nusistebėdamas, kaip vienas žmogus išdrįso paniekinti šį paprotį, ir už tai jis buvo pasmerktas ir išmestas lauk. Todėl Pirmos Šv. Komunijos proga labiausiai tinka vilkėti Krikšto drabužį mums primenančią baltą albą. O gal kas nors geriau atsakytų, koks yra ryšys tarp nuotakos suknelės ir pirmą kartą priimančiosios Jėzų?..

Antra, labai apmaudu, kai pieš šventę kelias savaites ypač mergaitės ima tarpusavyje konkuruoti, kurios iš jų suknelė bus gražesnė ir brangesnė. Ar tokia vaiko laikysena turi ką nors bendro su pirmą kartą į širdį ateinančiu Jėzumi?

O ką daryti berniukams, kuriems vienam kartui nupirktas kostiumas po vasaros bus per mažas? Ir apskritai, kur dar jis jį užsivilks artimiausiu metu? Juk jo dažnai nereikia net mokykloje?...

Trečia, šio sunkmečio laiku pavyko sutaupyti daugelio tėvelių pinigėlius, nes albų nuoma buvo keletą kartų mažesnė už savikainą, o jų nei skalbti, nei lyginti nereikėjo... Turėtume pasakyti AČIŪ tam, kas tuo pasirūpino. O vaikai, patikėkit, atrodė nuostabiai!

Sekmadieninė mokykla kainuoja?

Taip, tačiau tik auką. Mes esame paskaičiavę, kad jos išlaikymui, t.y. komunaliniams patarnavimams, paramai mokytojoms, kanceliarinėms priemonėms, dokumentų rengimui ir dovanėlėms prieš sakramento šventę vienam vaikui per mėnesį kainuoja vidutiniškai nuo 15 iki 20 litų. Tokia pat kaina ir vaikams, ir jaunuoliams. Normalu, kad kiekviena mokykla kainuoja – argi nekainuoja muzikos, dailės, sporto mokyklos? Jeigu jų neišlaiko valstybė ar kokie nors privatūs asmenys, jas turi išlaikyti patys paslaugų gavėjai. Mūsų Sekmadieninės mokyklos nei valstybė, nei savivaldybė, nei arkivyskupija neremia. Ji išsilaiko iš visų mūsų aukų, kaip ir kitos bažnyčios institucijos. Tad angažavimasis tikėjime ir kokybiškas jo žinių perdavimas iš kartos į kartą turėtų būti visų tikinčiųjų, šiuo atveju, visų pakrikštytųjų ir toliau sakramentus norinčiųjų priimti reikalas.

Kas naujesnio rengiant jaunuolius Sutvirtinimo sakramentui?

Parapijoje 50 jaunuolių rengėsi Sutvirtinimo sakramentui. Šiais metais į programą pakvietėme ne jaunesnius, kaip 9 klasės moksleivius. Patirtis parodė, kad jaunesni, ypač vyrukai, turi mažiausiai motyvacijos prisiimti atsakomybę už tai, kas jiems yra dėstoma, - dažnai jie ir elgiasi kaip vaikai.

Nuo praėjusių metų Sutvirtinimo kandidatai mokosi pagal Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro pasiūlytą programą, kurios pirmąją dalį sudaro Alfa jaunimui kursas, o paskui katechezė. Jaunuoliai pagal šią programą dalyvauja savaitgalio rekolekcijose, paprastai arčiausiai mūsų - Truskavoje, o gegužės pabaigoje tradiciškai kartu keliaujame pėsčiomis į Šiluvą. Šiais metais per Sekmines ten dešimt jaunuolių priėmė ir Sutvirtinimo sakramentą.

Kokio dydžio yra rengimo Sutvirtinimui komanda?

Programos įgyvendinimui talkina 9 žmonių komanda, trys iš jų yra kvalifikuoti katechetai, likusieji yra studentai arba moksleiviai iš ankstesnių Alfa jaunimui metų programos. Jaunimo rengimasis Sutvirtinimui yra glaudžiai susijęs su parapijos jaunimo veikla, jau dabar vyksta integracija į tai, ką galima pasiūlyti jaunam žmogui po sakramento priėmimo.

Kokie yra matomi ir geri rengimo šiam sakramentui vaisiai, nes gi ne visi jaunuoliai įsisavina programą? Kai kam egzaminas atrodo per sunkus?

Kur yra rimtas mokymasis, ten visuomet galimas ir atkritimas. Tai pirmiausia priklauso nuo kiekvieno žmogaus apsisprendimo ir požiūrio į tai, kas yra jam duodama, ko mokoma. Išankstinis neigiamas požiūris ir laisvo iniciatyvumo stoka savaime duos blogus rezultatus, žmogus jausis tarsi “ne į tą vežimą įsėdęs”. Tempia visus metus, kažko vis gal tikisi, tačiau metų pabaigoje, ypač pamačius egzamino rezultatus ir akivaizdų nesiorientavimą dalykuose, mes patariame dar kiek subręsti, paaugti. Gaila tik, kad tėvai, nesveikai mylėdami ir lepindami savo vaikus, padaro jiems “meškos paslaugą”, neleisdami jiems to, o dar labiau pakurstydami neapykantą, nusistatymą ir priešiškumą prieš Bažnyčią. Paprastai mes už juos tik meldžiamės, linkėdami, kad dėl tokios laikysenos gyvenimo pamokos ir vieniems, ir kitiems nebūtų per skaudžios...

O pasidžiaugti yra daug daugiau, negu dėl ko liūdėti. Štai jau kitų metų Alfa jaunimui programai yra savanorių komanda, apmokymus turėjusi net Šiluvoje specialiai tam skirtame seminare. Be to, dvylika jaunuolių įstojo į Lietuvos Pranciškoniškojo Jaunimo broliją ir dabar ruošiasi duoti pažadą, beveik kas savaitę susirinkdami draugėn ir gilindamiesi į brolijos ugdymo programą. Argi ne šaunu! Ir svarbiausia, čia nebuvo nei mano, nei parapijos kunigų iniciatyva, o tiesiog paties jaunimo!...

Kada prasidės ir kaip vyks registracija į naują Sekmadieninės mokyklos sezoną?

Registracija prasidės nuo rugsėjo 15 dienos parapijos interneto svetainėje www.jokuboparapija.lt ir parapijos skelbimų lentose nurodytu telefonu. Labai svarbu, kad vaikas ar jaunuolis, norintis rengtis sakramentams, lankytų tikybą.

Kokio amžiaus vaikai gali pradėti rengtis išpažinčiai ir Pirmajai Šv. Komunijai?

Nuo 9 – 10 metų, tačiau jei tėvai yra praktikuojantys katalikai, t.y. jie kiekvieną sekmadienį dalyvauja Šv. Mišiose, jų vaikas gali sakramentams rengtis būdamas ir 8 metų.

Ką parapija siūlo 13 – 14 metų vaikams, nepriėmusiems šių sakramentų? Juk nesmagu vyresniokui sėdėti vienoje klasėje su pradinukais?

Tokio amžiaus vaikams šiais metais turėjome atskirą grupę, kuri rinkosi sekmadienį po jaunimo Šv. Mišių, t.y 11.30 val. į užsiėmimus, o tapus devintos klasės mokiniais kviesime į rengimąsi Sutvirtinimui. Tikimės, kad ir ateinančiais metais tokia grupė susidarys, tik sekite skelbimus.

Ką nuo rudens galima pasiūlyti suaugusiems?

Labai smagu, kai įkrikščioninimo sakramentams, t.y. Krikštui, Sutvirtinimui ar Pirmajai Šv. Komunijai nori rengtis suaugęs žmogus. Tokį jo apsisprendimą Bažnyčia sveikina, drąsina ir lydi daugeliu įdomių ir prasmingų apeigų. Suaugęs žmogus praeina tam tikrą pasirengimo laiką, kuris vadinamas katechumenatu. Ateinančiais metais suaugusiuosius, norinčius pasirengti bent vienam iš minėtų sakramentų, o gal visiems trims, kviečiame sekmadieniais 15.30 val. į parapijos salę. Programos pradžioje vyks Alfa suaugusiems, o paskui bus gilinamasi į Bažnyčios mokymą. Šiais metais sakramentams pasirengė ir juos iš vyskupo rankų birželio 2 d. priėmė 6 katechumenai.

O ką daryti tiems, kurie šiaip sau nori pagilinti savo tikėjimą, žinoti daugiau, nei jų vaikai?

Iš tiesų yra dalis suaugusiųjų, kurie lanko užsiėmimus, norėdami atnaujinti ir pagilinti savo tikėjimo žinias. Sveikintina! Mes juos kviečiame į 15.30 val. užsiėmimus. Beje, suaugusieji, kaip ir jaunimas, praėjusiais metais turėjo galimybę sudalyvauti savaitgalio rekolekcijose Truskavoje – buvo 16 dalyvių, ir liko nepaprastai patenkintu tuo, ką išgyveno...

Baigiamosios mintys...

Nežinojimas baisiai žlugdo, slegia, kankina... Ir apmaudu, kai tuo gyvena daug mūsų miesto bei rajono žmonių. Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, dirbdama būtent Jonavos bažnyčioje ir tarnaudama šio miesto žmonėms, nes pirmiausia čia galiu būti atvira ir kalbėti apie bažnyčios dalykus skaidriai ir laisvai. Neturiu ko slėpti – nuo Dievo ir savęs nieko nepaslėpsi. O širdies laisvė tarnaujant duoda tiesiog sparnus ir nepaprastai daug džiaugsmo. Tad ir kitiems linkiu, kad neužkietintų savo širdžių tikėjimui, Dievo patyrimui, tarpusavio meilei. Ieškokime Kūrėjo pėdsakų savo širdyse, ieškokime Jo savo gyvenime bei tikėjimo seserų ir brolių bendruomenėje, į kurią maloniai Jus jau šiandien kviečiame. Būkit palaiminti!

2010 06 15

.