„Dievo teisumas pasireiškė tikėjimu į Jėzų Kristų“ (plg. Rom 3, 21–22)

Brangūs broliai ir seserys!

Kasmet gavėnios proga Bažnyčia kviečia mus nuoširdžiai peržiūrėti savo gyvenimą Evangelijos mokymo šviesoje. Šiais metais norėčiau pasiūlyti šiek tiek apmąstyti plačią teisingumo temą, pradėdamas nuo šventojo Pauliaus ištaros: „Dievo teisumas pasireiškė tikėjimu į Kristų“ (plg. Rom 3, 21–22).

Teisingumas: „atiduoti kitam tai, kas jam priklauso“

Pirmiausia norėčiau stabtelėti prie žodžio „teisingumas“ reikšmės. Bendrojoje vartosenoje šis žodis, anot romėnų III a. teisininko Ulpiano garsaus posakio, reiškia „atiduoti kitam tai, kas jam priklauso“. Vis dėlto šiuo klasikiniu apibrėžimu neįvardijama, kas tiksliai „priklauso“ kiekvienam asmeniui. Tai, ko žmogui labiausiai reikia, įstatymu neįmanoma laiduoti. Pilnatviškam gyvenimui reikia kai ko asmeniškesnio, to, ką galima gauti tik kaip dovaną: galėtume sakyti, kad žmogus gyvena meile, kurią suteikti gali tik Dievas, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą. Materialinės gėrybės neabejotinai yra naudingos ir reikalingos – pats Jėzus rūpinosi gydyti ligonius, pamaitinti paskui jį sekančias minias ir tikrai smerkia abejingumą, dėl kurio net šiandien miršta šimtai milijonų stokodami maisto, vandens ir vaistų. Tačiau „paskirstomuoju“ teisingumu žmogui nesuteikiama visa tai, „kas jam priklauso“. Kaip žmogui reikia duonos, lygiai taip jam dar labiau reikia Dievo. Šventasis Augustinas atkreipia dėmesį: jei „teisingumas yra dorybė, suteikianti kiekvienam, kas jam priklauso… kur tada žmogaus teisingumas, kai jis pabėga nuo teisingojo Dievo?“ (De civitate Dei, XIX, 21).

Kas yra neteisingumo priežastis?

Evangelistas Morkus perteikia šiuos Jėzaus žodžius, pasakytus to meto debatų, kas švaru ir nešvaru, kontekste: „Nėra nieko, kas iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina… Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 14–15. 20–21). Fariziejų reakcijoje dar aiškiau nei tiesioginiame klausime dėl valgio galime aptikti nuolatinę žmogaus pagundą blogio ištakas perkelti išorinei priežasčiai. Tokia išankstinė prielaida slypi daugelyje šiuolaikinių ideologijų: kadangi neteisingumas kyla „iš lauko“, norint, kad įsiviešpatautų teisingumas, užtenka pašalinti išorines priežastis, neleidžiančias jo pasiekti. Tokia mąstysena – įspėja Jėzus – naivi ir trumparegiška. Neteisingumo, blogio vaisiaus, šaknys nebūtinai vien išoriškos; jos glūdi žmogaus širdyje, kur aptinkamos slėpiningos bendradarbiavimo su blogiu sėklos. Psalmininkas karčiai pripažįsta: „Štai esu gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme“ (Ps 51, 7). Taip, žmogų susilpnina gili žaizda, menkinanti jo gebėjimą užmegzti bendrystę su kitu. Iš prigimties atviras laisvam dalijimuisi bendryste, jis atranda savyje stebinančią traukos jėgą, verčiančią gręžtis į save, iškelti save virš kitų ir priešpriešinti kitiems: tai – egoizmas, pirmosios nuodėmės padarinys. Adomas ir Ieva, suvilioti Šėtono melo, nuskynė slėpiningą vaisių ir taip sulaužė Dievo įsakymą, pasitikėjimo Meile logiką pakeisdami įtarumo bei konkuravimo logika, gavimo ir pasitikinčio laukimo iš Kito logiką paversdami nekantraus griebimo ir tenkinimosi vien savo jėgomis logika (plg. Pr 3, 1–6), dėl to jie patyrė nerimą ir netikrumą. Kaip žmogui išsilaisvinti iš šio savanaudiško polinkio ir atsiverti meilei?

Teisingumas ir „sedaqah“

Izraelio išminties šerdyje aptinkame tvirtą tikėjimo į Dievą, pakeliančio „silpną žmogų iš dulkių“ (Ps 113, 7), ir teisingumo artimo atžvilgiu ryšį. Tai gerai išreiškia hebrajiškas žodis sedaqah, žymintis teisingumo dorybę. Sedaqah iš tiesų reiškia visišką Izraelio Dievo valios priėmimą ir teisingumą artimo (plg. Iš 20, 12–17), pirmiausia vargšo, ateivio, našlaičio ir našlės (plg. Įst 10, 18–19), atžvilgiu. Šios dvi reikšmės viena su kita susijusios, nes izraelitui paremti vargšą yra ne kas kita, kaip grąžinti Dievui tai, ką Dievas jam pačiam yra padaręs, – išgelbėjęs savo tautą iš vargo. Neatsitiktinai Įstatymo plokštelės Mozei ant Sinajaus kalno buvo dovanotos perkirtus Raudonąją jūrą. Įstatymo klausymasis suponuoja tikėjimą į Dievą, kuris išgirdo jų šauksmus ir nužengė „išgelbėti iš egiptiečių rankų“ (plg. Iš 3, 8). Dievas dėmesingas vargšų šauksmams, tačiau už tai prašo ir pats būti išgirstas: prašo teisingumo vargšui (plg. Sir 4, 4–5), ateiviui (plg. Iš 22, 20), vergui (plg. Įst 15, 12–18). Tad, norint gyventi teisingumu, būtina atsisakyti pasitenkinimo vien savimi iliuzijos, gilaus užsisklendimo, kuris yra tikroji neteisingumo versmė. Kitaip tariant, būtinas dar gilesnis „išėjimas“, negu Dievo įvykdytas su Moze, širdies išlaisvinimas, kurį įgyvendinti Įstatymo raidė bejėgė. Tad ar žmogus gali tikėtis teisingumo?

Kristus – Dievo teisingumas

Geroji Naujiena visapusiškai atsiliepia į žmogiškąjį teisingumo troškimą. Apaštalas šventasis Paulius Laiške romiečiams pabrėžia: „Bet dabar be įstatymo pasireiškė Dievo teisumas… Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą“ (3, 21–25).

Kas gi tada yra Kristaus teisingumas? Pirmiausia tai iš malonės kylantis teisingumas, kai save ir kitus taiso, gydo ne pats žmogus. Tai, kad „permaldavimas“ kyla iš Kristaus „kraujo“, reiškia, jog žmogų iš jo kalčių naštos išlaisvina ne žmogaus aukos, bet Dievo meilės aktas, kuris yra begalinis, iki pat žmogui numatyto prakeiksmo prisiėmimo, kad šis mainais gautų „palaiminimą“, priklausantį Dievui (plg. Gal 3, 13–14). Bet tai iškart kelia prieštarą: koks tai teisingumas, kai teisus žmogus miršta už kaltąjį, o kaltasis mainais gauna palaiminimą, priklausantį teisiajam? Ar tai nereiškia, jog kiekvienas gauna priešinga tam, „kas jam priklauso“? Iš tikrųjų čia mes atrandame dieviškąjį teisingumą, smarkiai besiskiriantį nuo jo žmogiškojo atitikmens. Dievas išpirko mus savo Sūnaus kaina, tikrai besaike kaina. Kryžiaus teisingumo akivaizdoje žmogus gali maištauti: tai parodo, kad žmogui savęs neužtenka, jam iki galo save įgyvendinti reikia Kito. Atsiversti į Kristų, įtikėti Evangelija galiausiai reiškia atsisakyti pasitenkinimo savimi iliuzijos, kad atrastum ir pripažintum poreikį – kitų ir Dievo poreikį, Dievo atleidimo bei draugystės poreikį.

Tada tampa aišku, jog tikėjimas visiškai nėra koks nors prigimtinis, lengvas ir akivaizdus dalykas: norint pripažinti, jog man reikia Kito, kuris išlaisvintų mane iš to, „kas mano“, ir neužtarnautai dovanotų tai, „kas jo“, būtina nusižeminti. Tai vyksta pirmiausia priimant Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentus. Veikiami Kristaus, galime įžengti į „didžiausią“ teisingumą, kuris yra meilės teisingumas (plg. Rom 13, 8–10), teisingumą, kai kiekvienas visada pripažįsta esąs labiau skolininkas negu kreditorius, nes yra gavęs daugiau, negu kada nors būtų galėjęs tikėtis.

Sustiprintas tokios patirties, krikščionis kviečiamas prisidėti prie statydinimo teisingų visuomenių, kur visi gaus tai, kas būtina žmogaus kilnumo vertam gyvenimui, ir kur teisingumą gaivins meilė.

Brangūs broliai ir seserys, gavėnią vainikuoja Velykų tridienis, jo metu šiais metais taip pat švęsime dieviškąjį teisingumą, kuris yra meilės, dovanojimo, išganymo pilnatvė. Šis atgailos laikas kiekvienam krikščioniui tebūna tikro atsivertimo ir visokį teisingumą įgyvendinti atėjusio Kristaus slėpinio brandaus pažinimo metas. Tai linkėdamas nuoširdžiai visiems teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2009 m. spalio 30 d.

Benedictus PP XVI

katalikai.lt